Advokatė Eglė Morkūnienė

Neįgalų vaiką auginanti mama kaltinama pasikėsinimu nužudyti savo vaiką

Šiuo metu Kauno apygardos teisme nagrinėjama itin sudėtinga byla, kurioje pasikėsinimu nužudyti savo vaiką kaltinama mama, nušokusi kartu su vaiku nuo tilto. Istorija labai dviprasmiška, nes vaikas turi psichinės sveikatos sutrikimų, o nesulaukusi pagalbos ir pervargusi mama priėmė kraupų sprendimą. Ši istorija tikrai nėra vienintelė, nes valstybės deklaruojama pagalba neįgalius vaikus auginančioms šeimoms tikrai yra tik formalumais apkaišyta butaforija. Savivaldybių atsakymai tokie bejausmiai ir formalūs, kad labai aiškiai supranti, jog niekam ta pervargusi ir vieniša motina nerūpi, o jos problemos yra ne valstybės reikalas.

Papasakosiu, kaip veikia sistema iš konkretaus pavyzdžio perspektyvos. Mama viena augina tris vaikus, iš kurių vienas turi sunkią protinę negalią ir vienas serga depresija. Sunkią protinę negalią turintis vaikas jau artėja link paauglystės, yra fiziškai stiprus ir agresyvus. Todėl tapo nebeįmanoma apsaugoti kitų vaikų nuo jo keliamos grėsmės, o ką jau kalbėti apie mamos nuovargį ir nuolatinę įtampą.

Pagalba neįgalius vaikus auginančioms šeimoms

Lietuvos Respublikos Konstitucija laiduoja piliečių teisę gauti socialinę paramą įstatymų numatytais atvejais (Konstitucijos 52 straipsnis). Valstybė socialinės globos teikimo asmenims su sunkia negalia užtikrinimo funkciją perdavė savivaldybėms. Teisės aktuose teikiama socialinė pagalba yra aprašyta skambiais žodžiais ir atrodo, kad būtų tikra socialinės gerovės valstybė, jei tai realiai būtų įgyvendinama.

Iš tiesų, savivaldybės vaidmuo ugdymo procese apsiriboja mokytojo padėjėjo skyrimu, tačiau vaikui esant agresyviam iš bendrojo ugdymo mokyklos jis bus „išprašytas“. Jis bus išprašytas ir iš dalies specializuotų mokyklų, kai yra „nesuvaldomas“ (!). Ir, kas tada, kokia pagalba bus suteikta ugdymo procese? Jokia. Tokia mama eis per visas mokyklas su viltimi, kad kažkurioje jos vaikas galės mokytis ilgiau nei vienerius metus.

Savivaldybių teikiamos paslaugos

Savivaldybės vaidmuo padedant šeimoms auginti vaikus su sunkia negalia turėtų būti kompleksiškas, apimantis ir trumpalaikės bei ilgalaikės globos paslaugas. Atokvėpio paslaugos išties yra teikiamos, tačiau jei vaikas labai nepritampa ir yra agresyvus, jis bus iš ten „išprašytas”. Siekiant apgyvendinti vaiką specializuotoje globos įstaigoje nuolat, taip pat bus sunkumų, nes, pirmiausia, nebūtinai ten bus vietos vaikui, o mano klientės atveju, savivaldybė nurodė, kad tokioje įstaigoje priimami tik be tėvų globos likę vaikai. Teisybės dėlei būtina pasakyti, kad mamai pasiūlyta vaiką išvežti į kitose savivaldybėse esančias globos įstaigas, kurios nutolusios 200–400 km. Jei vis dėlto mylite savo vaiką, norite jį lankyti, pasiimti savaitgaliais ir nenorite jo prarasti – tai jau nebe savivaldybės reikalas.

Štai taip veikia socialinių paslaugų teikimas sunkią negalią turinčių vaikų šeimoms. O dar pagalvokite, kad kiekvienos paslaugos turite prašyti pateikdami krūvą įrodymų, kad tikrai ji jums priklauso (jokie viešieji registrai savivaldybės darbuotojams nerūpi), pagalvokite apie visuomenės požiūrį, kai iš pažiūros sveikas tavo vaikas mieste ima tave mušti, parduotuvėje viską šluoja nuo lentynų ir rėkia, kabinėjasi prie praeivių… Visuomenės požiūrį, kad jūs nebegalite ištverti gyvenimo su juo kartu… Finansinius šeimos rūpesčius, negalėjimą dirbti, nes turite dieną naktį rūpintis agresyviu, hiperaktyviu vaiku, psichologinę gyvenimo kokybę, įtampą, kai esi vienas šiame uždarame rate visą laiką. Mano nuomone, kad už visų tokių mamų ir tėčių tragiškus sprendimus dalį atsakomybės privalo prisiimti valstybė.

Svarbiausia nepasiduoti

Linkiu tėvams nepasiduoti, sukaupti jėgas, kad ir kaip sunku, ir reikalauti to, ką jums garantavo Konstitucija. Mums pavyko. Savivaldybės atsisakymą suteikti ilgalaikės globos paslaugas mes apskundėme diskriminaciniais motyvais, mūsų skundas buvo patenkintas ir savivaldybė įpareigota skubiai imtis veiksmų. Savivaldybė pakeitė globos įstaigos įstatus ir vaikas jau greitai bus ten apgyvendintas. Tiesa, tai užtruko keturis mėnesius, bet tai yra viltis sugrįžti į gyvenimą geriausiu tokioje situacijoje įmanomu būdu, neatsisakant meilės savo vaikui, suteikiant jam visapusišką pagalbą ir priežiūrą. Tokia pagalba turėtų būti teikiama be biurokratinių apsunkinimų ir teisininkų įsikišimo, bet deja.

Jei ir Jums reikalinga konsultacija, kviečiu susisiekti su manimi.